Colleen Hoover „Viskas primena tave“
Dar viena Colleen Hoover knyga, kurią perskaitai lengvai, greitai ir taip pat lengvai ir greitai pamiršti. Ir nepasakyčiau, kad skaitymas šios autorės kūrinių man nėra malonumas. Anaiptol, atsipalaiduoja smegenys, kažkiek įsijaučiu į herojų jausmus ir pasaulį, bet praėjus mėnesiui nelabai ką ir atsimenu išskyrus jausmą: visai patiko, o tiek man yra gerokai per mažai išties geros knygos apibūdinimui. Nes tikiu, kad tikrai gera knyga tavęs taip lengvai nepalieka, tačiau Colleen Hoover kūriniams tokių lūkesčių ir neturiu. O kadangi čia kažkaip išpuolė, kad mano rankose viena po kitos kaip grybai po lietaus radosi šios autorės knygos, neatsisakiau šio lengvo ir niekam neįpareigojančio malonumo.
Viena klaida gali paversti žmogaus gyvenimą išties menku. Užtenka vienos akimirkos, kad viskas pasikeistų visiems laikams. Kai pagalvoju apie Kenos – pagrindinės „Viskas primena tave“ knygos herojės – istoriją, širdis plyšta į gabalėlius. Ši moteris savyje turi stiprybės, kurią gali turėti tik tas, kuris pažįsta tikrąjį netekties ir kančios skausmą. Tačiau jos pasirodymas mieste, kuriame kadaise planavo ateitį su mylimu žmogumi, kurio neteko, ir suvokimas, kad vienintelė likusi to gyvenimo dalis gyvena sveiką ir laimingą gyvenimą toli nuo jos, parodo visai kitokio pobūdžio skausmą, dėkingumą ir neapykantą. Motinos, iš kurios buvo atimtas vaikas, skausmą. Merginos, kuri neteko mylimojo. Dėkingumo, kad yra žmonių, kurie rūpinosi jos dukra, kol jos nebuvo. Ir neapykanta, kad ją iš jos atėmė.
Kenos istorija kartu su laiškais, kuriuose užsimenama apie jos praeitį, tikrai pribloškia. Jie taip pat parodo, kad nors įprasta žmogaus reakcija į kančią yra neapykanta ir kaltinimas, nė vienas iš mūsų nėra iš prigimties blogas žmogus ir kiekviena istorija turi mažiausiai dvi medalio puses. Nors Kenai būtų lengva klijuoti blogietės etiketę, ji toli gražu nėra tokia, kaip ir bet kuris žmogus, gyvenime padaręs klaidą ir bet kokia kaina norintis antros galimybės. Galų gale, argi mes visi to nenusipelnėme? Antro šanso ir atleidimo? Jos laiškai Skočiui dar labiau parodo šios istorijos sudėtingumą, ypač kai skaitytojui paaiškėja, kiek skausmo ir vienatvės ji išgyveno per pastaruosius metus ir kokią kaltės naštą nešiojasi savyje, žinodama, kad niekam nerūpi jos įvykių versija. O blogiausia tai, kad ji visa tai nešiojosi savyje įsitikinusi, jog būtent to nusipelnė. Knyga pasakoja apie stiprybę atleisti. Pirmiausia sau ir tada kitam.
Pastebėjau, kad Colleen Hoover savo knygose neskirsto veikėjų tik į griežtai gerus ar blogus. Yra žmonės, kurie daro klaidas, ir pasekmės, su kuriomis jiems tenka susidurti. Ledžeris, kuris nuo pat pirmos pažinties akimirkos susižavi Kena, bet susiduria su sudėtingais jausmais, kai sužino apie ją tiesą. Jo ryšys su Kenos praeitimi, o kartu ir su jos dukra, verčia jį blaškytis tarp noro apsaugoti Kenos dukrą, kurią jis myli visa širdimi, ir kartu padėti Kenai, kuri, pasirodo, yra visiškai kitokia, nei jis galvojo. Ir tai pats skaudžiausias pasirinkimas, iš kurio, atrodo, nėra išeities. Kartu jo ir Kenos istorija yra gražiausias atleidimas, kokį tik galima suteikti kitam žmogui – Ledžeris priima Kenos klaidas ir myli ją tokią, kokia ji yra. Su jos tragiška praeitimi ir neaiškia ateitimi.
„Viskas primena tave“ leido pajusti, ką reiškia liūdėti dėl veikėjo, kurio niekada neturėjome galimybės pažinti. Juk Colleen Hoover taip tragiškai, bet gražiai supynė Skočio personažą, kuris visiems laikams susiejo visus šios istorijos veikėjus. Collen Hoover „Viskas primena tave“ – jausminga istorija apie netektį, sielvartą, kaltę, atpirkimą, antrą šansą ir atleidimą.
Išleido: Baltos lankos