Taip jau su tuo „vėliau“ būna. Paprastai jis niekada neateina, ar ne? Tinkamas akimirkas nejučia vis praleidi, o tada, žiūrėk, „vėliau“ nebeįmanomas, nes jau „per vėlu“.
Alexandra Potter romanas „Paprasti džiaugsmai“ yra tarsi jaukus mylimo draugo apkabinimas. Joje tiek daug šviesos, jautrumo ir žmogiškumo, kad pamiršti, jog skaitai išgalvotą istoriją. Pagrindinė herojė Olivija Bruks keturiasdešimtmetė moteris, kurios santuoka subyra, o gyvenimas virsta griuvėsiais. Netekusi vyro, namų ir vilties, ji palieka Londoną ir persikelia į Jorkšyro kalvas, į aptriušusį kotedžą, tikėdamasi pradėti viską iš naujo.
Bėda tik ta, kad meilei – kitaip nei čiužiniui – viso gyvenimo garantijos niekas neduoda.
Tačiau nauja pradžia nėra tokia romantiška, kaip atrodo. Livė jaučiasi vieniša ir pasimetusi, kol vieną dieną neatranda paprasto džiaugsmo… šunyje vardu Haris. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis, senas, kiek liūdnas mišrūnas tampa ne tik draugu, bet ir tiltu į naują gyvenimą. Galima sakyti, kad būtent šio augintinio dėka ji susipažįsta su vienišu senoliu Valentinu, Stenliu – berniuku, kuris slepiasi nuo pasaulio, ir Maja – paaugle, kupiną pykčio ir skausmo. Visi jie ieško vilties.
Alexandra Potter meistriškai pyna siužetą aplink netekties psichologiją – nuo neigimo iki susitaikymo. Knyga primena, kad gedulas gali atrodyti kaip pabaiga, bet iš tikrųjų tai – naujo kelio pradžia. Autorė turi talentingai paverčia kasdienybę magija: įprastas pokalbis tampa lemtingu, atsitiktinis susitikimas – lūžio tašku, o arbatos puodelis – terapija.
Nes gyvenimas turi būti spontaniškas ir linksmas, o jame neišvengsi klaidų ir neteisingų poelgių. Pūslių ir nudegimų saulėje ir dar vieno gabalėlio picos.
Livė nėra kokia tai super herojė, o paprasta moteris, kuriai skauda, kuri bijo, bet kuri eina į priekį. Ji klysta, verkia, bet galiausiai randa stiprybę ten, kur mažiausiai tikėjosi – savyje ir kituose.
Ir žinoma – Haris. Šuo, kuris tyliai, bet iš esmės pakeičia Olivijos gyvenimą. Jo meilė be sąlygų, jo buvimas šalia – visa tai ne tik paliečia, bet ir priverčia susimąstyti, kiek daug gyvybės pačiam žmogui gali atnešti tos iš Knyga „Paprasti džiaugsmai“ – tai himnas draugystei ir žmogiškumui ir tiems mažiems dalykams, kurie galiausiai pasirodo esantys patys svarbiausi. Tai ta paprasta, atrodo niekuo neypatinga knyga, kuri priverčia nusišypsoti per ašaras, ir kuri pati iš savęs yra tuo paprastu džiaugsmu kasdienybėje.
Tik dabar pradedu suprasti, kad nors kartais jaučiamės vieniši, tokie iš tiesų nesame. Žemėje gyvena daugiau nei septyni milijardai žmonių, o kas yra sudaužyta širdis – arba meilė, – žino beveik visi. Ir nors kiekvieno mūsų gyvenimo kelias unikalus, visai greta, gali būti, yra kita siela, kuri mėgina įveikti tuos pačius netekties ir sielvarto etapus. Viskas tarsi kitaip, bet sykiu visiškai taip pat.
O jeigu mes bent kiek pasistengtume – galbūt pabelstume į duris, paimtume į rankas telefoną, pamotume vienišam prie lango sėdinčiam senukui, o gal užkalbintume mažą berniuką, kuris bijo išeiti iš savo kiemo, – tuomet mūsų pirštų galiukai susiliestų ir mes užmegztume ryšį. Nes vis dažniau pastebiu, kad tik būdami kartu tampame stipresni.
