Christina Lamb „Mūsų kūnai – jų karo laukas“
Prievarta – tai ginklas, kuris smogia su atominės bombos jėga, nes jis skirtas atimti orumą ir žmogiškumą, pavergti, nužudyti drąsą, teisingumo jausmą. Nusikaltėliams tai yra kur kas pigesnis karo įrankis nei primityviausias šautuvas. Ir jei būtų kitaip, turbūt šiandien mes neturėtume Bučos ir kitų regionų įvykių.
Prievarta neišskiria nei rasės, nei klasės, nei sienų: tai nutinka visur.
Patyrusi karo korespondentė, žurnalistė ir rašytoja Christina Lamb savo knygoje „Mūsų kūnai, jų karo laukas“ pasakoja moterų, gyvenančių įvairių ginkluotų konfliktų zonose, istorijas. Tarp jos pašnekovių – japonų sekso vergės (vadinamosios paguodos moterys), 1971 m. Pakistano kareivių išnaudotos bengalų kilmės moterys (Biranganos) per Indijos, Pakistano ir Bangladešo karą, ISIS narių pagrobtos ir prieš savo valią laikomos jazidžių moterys, Boko Haram pagrobtos Nigerijos moksleivės, Bosnijos serbų išprievartautos musulmonės ir per Ruandos genocidą hutų išnaudotos tutsių genties moterys.
-Toks mano gyvenimas. Ne per geriausias, bet mes išsigelbėjome. Mano protas toks atbukęs, kad daugiau niekas manęs neskaudina. Gal atrodau gražiai, bet niekas nežino, kas dedasi mano viduje.
Ch. Lamb įrodo, kad seksualinis smurtas yra universali kontrolės priemonė. Ji pristato prievartą ne kaip šalutinį karo reiškinį, bet kaip galingą naikinimo priemonę, tokią pat veiksmingą kaip cheminis ginklas. Jis turi konkretų tikslą – priversti moteris paklusti ir pažeminti jas. Knygos veikėjų moterų liudijimai yra sukrečiantys, ypač atsižvelgiant į pasaulio visuomenės abejingumą jų skriaudai. Ch. Lamb herojės yra ne aukos, o išgyvenusios. Nepaisant neįsivaizduojamo skausmo ir kančių, jos yra gyvos ir savo buvimu keičia pasaulį – siunčia nedviprasmišką žinią, kad reikia imtis veiksmų.
Visame pasaulyje moters kūnas vis dar yra kovos laukas, ir šimtai tūkstančių moterų turi nematomų karo žaizdų.
Šioje knygoje autorė įrodo, kad prievarta yra vienas iš ilgiausiai ignoruojamų karo nusikaltimų. Knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ atskleidžiamas siaubingas žiaurumo ir smurto mastas. Čia papasakotų moterų istorijos priverčia verkti ir šaukti iš pykčio. Išprievartavimai ir seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra ginklai, kurie tikriausiai gyvuoja tiek pat laiko, kiek ir žmonijos istorija. Ginklas, kuris smogia su atominės bombos jėga. Nes juo smogiama į jautrias vietas, siekiama atimti orumą ir žmogiškumą, nužudyti laisvą valią, pavergti. Juk jis paliečia ne tik tiesiogines aukas – nors jų dauguma – bet ir ištisas šeimas, mažesnes ir didesnes bendruomenes, tautas. Šis nusikaltimas vyksta viešai, visiems aplinkiniams žinomas, tačiau slepiamas. Juk norint jį įrodyti ir nubausti, reikalingi aukų parodymai, o tam reikia nepakartojamos drąsos ir sieloje įsirėžusio teisingumo jausmo. Ir viena, ir kita išprievartavimas negrįžtamai pražudo, ir jokios terapijos, paramos ar užuojautos negali padėti išgyti. Moterys, pasakojančios apie tokią karo patirtį, priklauso didvyrių, kuriomis nenorėjo būti, panteonui.
Tyla, nebaudžiamumas, neigimas – pažvelgus į istoriją, nenuostabu, kad visur, kur buvau, nuo Afganistano iki Zimbabvės, moteris prievartavo valstybės saugumo pajėgos. Kaip galėjo atsitikti, kad prievartavimas, visuotinai pasmerktas nusikaltimas, galėjo būti ignoruojamas ir laikomas banaliu vien todėl, kad tai vyko kare?
Christina Lamb jau kelis dešimtmečius nušviečia ginkluotus konfliktus. Dėl jų ji keliavo po visą pasaulį: Iraką ir Siriją, Bangladešą, Nigeriją, Kongą, Ruandą, buvusios Jugoslavijos teritoriją. Ji neaplenkė ir Pietų Amerikos, kelias savaites praleido Graikijos Dodekaneso salose, paverstose pabėgėlių stovyklomis. Jos pašnekovės buvo beveik mergaitės, taip pat suaugusios moterys ir senolės. Musulmonės, jazidės, krikščionės, animistės. Įvairios kilmės ir rasės. Man sunku įsivaizduoti, kiek stiprybės turėjo turėti pati knygos autorė, kuri pasirinko tarsi kempinės vaidmenį – sugerti visą tą siaubą ir patirtis tam, kad galėtų papasakoti pasauliui. Ji atliko nepaprastai svarbų darbą.
Ši knyga, apimanti kelis dešimtmečius – joje net yra vietos Raudonosios armijos nusikaltimams, įvykdytiems Trečiojo reicho užkariautuose miestuose, – nuplėšia burną užspaudžiantį audeklą, tačiau, būkime biedni, bet teisingi, neatskleidžia nieko naujo. Christine Lamb aprašo individualius išgyvenimus, kartais tokius įprastus, kad iš jų galima daryti apibendrinančias išvadas. Štai kodėl siaubingos jos veikėjų moterų istorijos žiauriai kartojasi. Jose vaizduojami kankintojai – tikrieji žvėrys. Ir stebėtinai panašūs nukentėjusių moterų likimai, nors jas skiria tiek daug dalykų – nuo odos spalvos iki socialinės padėties, tikėjimo ir svajonių. Ir daugybės dėl išprievartavimo gimusių vaikų, kurie pernelyg dažnai kenčia dėl savo motinų ir dėl savo pačių, istorijos.
Matyt, taip jau yra, kad karo metu moterims, kurios lieka namuose, gresia kur kas didesnis pavojus nei vyrams, esantiems tiesioginėje fronto linijoje. Lamb knygos paantraštė – „Ką karas daro su moterimis“ kviečia klausimui ir pamąstymui, tačiau akivaizdu, kad jis daro blogiausia, ką galima padaryti su žmogumi.
-Kančia visur vienoda, nesvarbu, ar moterys gyvena Kolumbijoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Konge ar Irake.
Išleido: Alma littera