Deimantė Rudžinskaitė „Pasaulietė“
Pripažįstu – tapau „Pasaulietės“ reklamos auka. Tas minimalistinis ir stilingas viršelis su gražia mergina ir lydintis istoriją raktažodis: „Jehovos liudytojai“ – pardavė man šią knygą. Ilgiau pagalvojus, net galėčiau pasakyti, kad čia kaip su holokausto knygose tema. Baisu, bet smalsu.
Fotografė ir stilistė Deimantė Rudžinskaitė užaugo Jehovos liudytojų šeimoje. Savo knygoje „Pasaulietė“ ji papasakojo apie savo sunkią vaikystę bei paauglystę bei atskleidė tai, ką reiškia augti sektoje. Iš tiesų visada sunku vertinti kūrinius-tikras istorijas bendrai ir žiūrėti į juos tik kaip į literatūrą, sakyčiau neįmanoma. Vertinti kito žmogaus patirtą skausmą irgi sunku ir gal net nereikėtų to daryti, nes man atrodo, skausmas neturi skalės ir apskritai neteisinga jį matuoti.
Ar man patiko knyga? Tiesą sakant, turėjau jai kiek kitokių lūkesčių ir tikėjausi daugiau sužinoti apie pačią religiją iš pačios autorės o ne Biblijos citatų, kurių čia gausu. Pasigedau gal truputį gilesnės refleksijos apie tą patirtą religinę, o ne girtuokliaujančio tėvo ir neadekvačios mamos traumą. Taip, vaikui būti atskirtam nuo kitų vaikų baisu. Liūdna ir nesuvokiamai sunku turėjo būti tai mažai mergaitei nešvęsti klasiokų gimtadienių ar Kalėdų ir kasdien laukti Armagedono. Bet tikriausiai ta religinė trauma žymiai gilesnė nei atskleista (ar man pavyko suprasti) knygoje. Man gal pritrūko gilesnio pakapstymo kaip čia tėvai apskritai atsidūrė toje sektoje. Mama įsitraukė į sektą per seserį, o tėvas pamatęs charizmatišką kostiumuotą vyruką? Motyvai, lėmę įsitraukimą į sektą turėtų būti gilesni. Juk eilinio žmogaus eilinė pasaka amžinąjį gyvenimą taip jau neįsiurbtų. Norėtųsi sužinoti daugiau apie tai, kas slypi už viso to. Ar tai buvo beviltiškas bandymas bėgti nuo savo nelaimingai susiklosčiusio gyvenimo?
Pagalvoju, kad mano gyvenimas panašus į šio kotleto, kol jis dar turėjo kojas ir knyslę. Kiaulė, auginta skersti, gyveno uždaryta tvarte, atskirta nuo gamtos ir laisvės. Ji neturėjo pasirinkimo, su kokiais gyvūnais draugauti, ką valgyti, ką veikti savaitgaliais. Esu girdėjusi, kad kiaulės – protingi padarai, bet ji negalėjo nei įgyti charakterio, nei pademonstruoti intelekto. Jos laukė iš anksto nuspręstas likimas.
Iš knygos sklinda žinutė, kad vaikams neturėtų būti peršama jokia religija ir apskritai susidaro įspūdis religija – blogis. Su tuo, man, tikinčiai, natūralu, kad sutikti nesinori, bet aš nepatyriau jokio smurto šeimoje ir visi turime savo nuomonę – tad autorės nuomonės nesiekiu nuginčyti, tikėjimo ar netikėjimo laisvė – visų mūsų teisė. Nežinau, ar ši knyga labiau apie patirtį gyvenant Jehovos liudytojų, ar apie patirtį augant smurtaujančioje, disfunkcinėje 90-ųjų šeimoje. Tikrai žaviuosi Deimantės drąsa iš to išeiti ir susilipdyti save iš naujo. Tas visiškas atsiskyrimas nuo šeimos reiškė jai naujo – savo – gyvenimo prasmės statybas. Nors knyga ir nebuvo visiškai tai, ko tikėjausi, ją perskaityti tikrai rekomenduoju.
Gyvenimas yra paradoksas. Jis ir skausmingai trumpalaikis, ir nuostabiai gilus. Tai reiškia, kad reikia rasti drąsos kuo skubiau palikti tai, kas netinka ir kuo ilgiau branginti akimirkas, šokdinančias laimės hormonus.
Išleido: Baltos lankos