Eugenijus Laurinaitis „Žuvis vandenyje. Knyga apie sklandų bendravimą“
Štai puiki amerikiečių patarlė: tavo laisvė baigiasi ties mano nosies galiuku. Kiekvienas turime ne tik savo laisvę ir autonomiją, bet ir gerbiame kito laisvę ir autonomiją. Kiek aš gerbiu kitą, tiek jis galiausiai gerbs ir mane.
Kažkodėl tikiu, kad toks garsus psichoterapeutas, kaip Eugenijus Laurinaitis, galėtų parašyti kur kas gilesnę knygą tokia tema, kurią išmano išties profesionaliai. „Žuvis vandenyje“ nėra prasta knyga, tikrai ne. Tiesiog man pasirodė ji pakankamai paviršutiniška. Turinys apima visus svarbiausius žmogaus gyvenimo tarpsnius ir apžvelgiami tarpusavio bendravimo ypatumai. Iš esmės tai tiesiog gera knyga-įvadas į psichologijos įvadą.
Knygoje apžvelgiami komunikacijos pamatai ir principai, kas man buvo seniai žinoma, akivaizdu ir nelabai įdomu, bet dėl gan lengvo pasakojimo stiliaus knygos nenumečiau, nes turėjau vidinę nuojautą, kad po kažkurio puslapio bus kažkas labiau verto dėmesio. Neklydau. Netikėta man pačiai, bet labai patiko įžvalgos apie komunikaciją auklėjant vaikus ir paauglius. Skaitant tas vietas galvojo sukosi: „ooo čia tai būtų gal naudinga žinoti mano vaikų turintiems draugams“. Šiek tiek labiau palietė ir knygos pabaiga bei mintys apie bendravimą mirties akivaizdoje. Tokios temos palieka nemažą įspūdį, nes verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, žmogaus santykius su kitais ir tai, kaip mes bendraujame, kai susiduriame su paskutiniu gyvenimo etapu.
Bendrai „Žuvis vandenyje“ skaitėsi labai lengvai ir greitai, tačiau, nors ji suteikia naudingų žinių apie bendravimą, man asmeniškai ji praplaukė nepalikdama gilesnio pėdsako mano galvoje. Tai puiki knyga pradedantiems domėtis komunikacijos psichologija, tačiau ne tiems, kurie ieško gilesnių įžvalgų šia tema.
Pinigai santykiuose nieko nelemia. Lemia pagarba, nuomonės vertinimas ir meilė.
Išleido: Alma littera