Mirties stovykloje gimusi knyga „Galutinė stotis – Aušvicas“ apie šiurpą keliančius nusikaltimus ir viltį
Holokaustas, dujų kameros, krematoriumai, koncentracijos stovyklos. Apie žydų tautos likimą Antrojo pasaulinio karo metais girdėjo kiekvienas istorijos pamokose, matė filmuose, galbūt skaitė knygose. Taip jau yra, kad šiandien informacijos šia tema apstu ir atrodo, jau jei nori, gali sužinoti daugiau nei dar prieš porą metų tavo istorijos mokytojas. Ar dar yra kas jaudintų komformizmo rogėse sėdintį žmogų tokia, atrodytų, jau išsemta tema?
Iš tikrųjų ši mirtis yra uniformuota, nes dujų čiaupą sukioja žmogus su SS uniforma.
Eddy de Wind knyga „Galutinė stotis – Aušvicas“ yra žinoma kaip vienintelė knyga, kuri nuo pradžios iki galo parašyta būtent mirties stovykloje Aušvice. Tai reiškia, kad tai yra išskirtinis ir autentiškas, kraujuojantis pasakojimas, kurio dar nespėjo apdemtyti laikas, kuris praeina, kai žmonės nusprendžia savo išgyvenimus surašyti kaip prisiminimus po laiko.
Knygos autorius – Eddy de Wind, knygoje figūrujuontis kaip Hansas, buvo paskutiniu Leideno universitetą baigusiu žydu. Antrojo pasaulinio karo metais jo motina atsidūrė Vesterborko lageryje ir Eddy savo noru, kaip gydytojas pasiprašė į lagerį su sąlyga, kad jo mama nebus deportuota į Aušvicą. Deja, ji buvo išvežta greičiau nei jis atvyko į Vesterborką. Čia jis susipažino ir susituokė su jauna slaugytoja, Friedele. 1943 m. rugsėjį jie įlaipinami į traukinį, riedantį Aušvico kryptimi ir ten atskiriami. 1944 m. Raudonajai armijai artėjant prie koncentracijos stovyklos, vokiečiai pradėjo evakuaciją. Eddy tuo metu pradėjo rašyti savo pasakojimą apie tai, ką teko patirti Aušvice žydams ir kitų tautų žmonėms.
Knyga parašyta paprastu, neįmantriu, bet vaizdžiu stiliumi. Skaitant prieš akis iškyla spygliuota tvora aptverta Aušvico teritorija su barakais ir siaubingi ligonių vaizdai. Knygą vietomis skaityti labai sunku, nes detalės labai sukrečiančios, tokios, kurių nerasime istorijos vadovėliuose ties Holokausto tema. Apie žiaurius bandymus su moterimis, sterilizacijas, apie žmogiškumo akis išjungiantį badą, apie išprotėjimą masiškai žudant vaikus, apie iki lubų žmonių pelenų urnomis užkrautas patalpas ir degančių kūnų kvapą.
Bet vienas vaizdas tau niekados neišnyksta iš akių – ugnis, amžinoji ugnis, besiveržianti iš krematoriumo kamino. Nei dieną, nei naktį negęstanti ugnis, kaip ir nė akimirkai sąmonės neapleidžianti mintis, kad ten dega žmonės. Tokie patys žmonės, kaip ir tu – su smegenimis ir širdimi, be perstojo pumpuojančia stebuklingą skystį – kraują tankiame venų ir arterijų tinkle. Žmonės, gyvi iki paskutinio plaukelio, iki smulkiausios ląstelės. Stebuklingas Dievo kūrinys.
Eddy de Wind vienas iš nedaugelio Olandijos žydų išgyveno Aušvico siaubą. Tas išgyvenimas buvo lydimas ne tiek džiaugsmo, kiek kaltės jausmo: kodėl jis geresnis nei milijonas kitų, kodėl jam, o ne kitiems pasisekė išgyventi? Dėl to jis pasiryžta dokumentuoti Aušvico patirtį. Kad ir kaip būtų sunku, kad atrodo, norėtųsi viską amžiams pamiršti, jis nusprendžia papasakoti pasauliui tiesą. Tam, kad žmonės neįsivaizduotų, ką teko patirti Aušvico kaliniams, o žinotų. Knyga nėra persmelkta tik koncentracijos stovyklos baisumų. Čia rasime vilties ir meilės, dvasios stiprybės, tarpusavio pagalbos bei žmogiškumo šviesos blyksnių ten, kur atrodytų, negalioja jokios humanizmo taisyklės.
Mums atrodo: su savo mylimaisiais esame visatos centras. Bet pasaulis nesugriūva dėl to, ar jame džiaugiamės laime, ar išleidžiame paskutinį kvapą pusnyje.
„Galutinė stotis – Aušvicas“ yra istorinis-liudijimas ir autentiškas pasakojimas apie tai, kaip tolerancijos stoka ir neišmatuojamas vienos tautos didybės kitų tautų atžvilgių jausmas paskatino sveiku protu nesuvokiamus dalykus prieš žmogų ir bedražmogiškas vertybes. Taip pat tai knyga apie viltį ir duoklė tiems, kurių, skirtingai nei Eddy, galutinė stotis tikrai buvo Aušvicas.
Išleido: Alma Littera